URANTIJOS Knyga yra pirmasis toks KOLEKTYVINIS, o ne vieno autoriaus, apreiškimas mūsų planetai per visą žmonijos istoriją. Pateikiamos informacijos autoriai yra įvairių kategorijų dvasinės asmenybės, kurių kilmė atitinka apreiškiamos informacijos lygį. Jeigu dokumentuose aptariamas Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Dvasia, Trejybė, Rojus, tuomet ir autoriaus kilmė yra aukščiausia, iš Rojaus Trejybės Asmenų. Kitaip tariant, autoriai žino, ką mums, mirtingiesiems, perteikia, nes patys bendrauja su tais asmenimis, su kuriais supažindina ir mus. Tik savo mintis adaptuoja prie mūsų žmogiškojo proto išsivystymo lygio. Ir jie veikia toje aplinkoje, kurią mums aprašinėja. Jeigu kalbama apie kūrinijos mažesnius darinius, tokius, kaip, vietines visatas, žvaigždynus, vietines sistemas, planetas, tuomet ir autoriai yra atitinkamai žemesnės kategorijos, kilę vietinėje visatoje, kurios pačioje apačioje gyvena ir įvairiausių kategorijų materialūs žmonės: ir tokie, kaip mes, ir kitokie. Tarp autorių yra tokios galingos dvasios asmenybės, kaip Dieviškasis Patarėjas, Visuotinis Cenzorius, Išminties Tobulintojas, Galingasis Žinianešys. Ir yra ne tokių galingų, visos kūrinijos, ne mirtingųjų požiūriu, asmenybių, tokių, kaip Archangelų Vadovas, Melkizedekas, Lanonandekas, Gyvybės Nešėjas, Serafimų Vadovas, Atsiskyrusysis Žinianešys, Vakaro Žvaigždžių Vadovas. Tarp autorių yra ir visai arti mūsų veikiančių asmenybių, tokių, kaip angelai ir Tarpinės Būtybės.
URANTIJOS Knyga supažindina žmoniją su kiekviena iš šitų dvasių kategorijų, kurioms priklauso ir paminėti autoriai, ir su daugybe kitų dvasių kategorijų, kurios turi įtakos mirtingojo žengimui pas Dievą Tėvą. Žmogui atskleidžiama dvasių gyvenimo panorama, jų tarpusavio ryšiai ir jų ryšiai su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, su vietinių visatų Sūnumis Kūrėjais, su mirtingaisiais. Sūnūs Kūrėjai, kurie sukuria vietines visatas, turi dar ir kitą vardą, bendrą jiems visiems - Mykolai. Mūsų vietinės visatos Mykolas, kada vykdė savęs padovanojimo misiją mūsų planetoje žmogaus kūno pavidalu, turėjo Jėzaus vardą. Ir tokių iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus kilusių Sūnų Kūrėjų yra septyni šimtai tūkstančių, nes tiek yra organizuotų vietinių visatų. Šiandien yra organizuojama erdvė ir naujoms vietinėms visatoms, kurių skaičius nepalyginamai pranoks dabartinį skaičių. Visa tai vyksta pagal Dievo Tėvo numatytą kūrinijos vystymo evoliucinį planą. Pačios visatos bus kuriamos už dabartinių septynių supervisatų, skriejančių aplink Rojų, išorinių ribų, t.y. kosminėje erdvėje esančių į išorę nuo dabar jau sukurtų ir apgyvendintų ir apgyvendinamų septynių supervisatų ribų. Šitas supervisatas jums bus lengviau įsivaizduoti, jeigu pakelsite akis į dangų, ypač naktį, į žvaigždėmis nusagstytą kosmoso kupolą, ir susiradę vadinamąjį Paukščių Taką, žvelgsite į visą erdvės skliautą, tuomet jūs ir matysite didžiąją dalį mūsų supervisatos, kurios skersmuo nusidriekia per 500 tūkstančių šviesmečių. Aišku, šitokią grožybę jūs galėsite išvysti tiktai išvažiavę už miesto, kad jūsų regėjimui netrukdytų miesto apšvietimas. Ir tokių supervisatų yra septynios. Jos visos ratu skrieja aplink Dievo buveinę Rojų, visos kūrinijos geografinį centrą, šitaip sudarydamos milžinišką žiedą. Ir kiekviename iš septynių šito milžiniško žiedo segmentų yra po šimtą tūkstančių vietinių visatų. Ir jose yra gausybė įvairiausių kategorijų dvasios asmenybių, materialių asmenybių, sielos asmenybių, jose yra nuostabiausia įvairovė augmenijos ir gyvūnijos. Ir gausybė veiklos, kurią ir atlieka visos šitos asmenybės, turėdamos vieną tikslą: geriau pažinti Dievą ir Jo sutvertą Tikrovę ir tarnauti kitiems perduodant Dievo Tėvo Meilę visiems bet kokioje veikloje, kurią atlikti tvariniui patiki aukštesnės dangiškosios jėgos.
Šitoji Dievo Tikrovė plečiasi net ir šiuo metu. Jeigu pamėgintumėte įsivaizduoti dar keturis vienas už kitą didesnius, ir vienas kitą apjuosiančius žiedus, kurie visi turėtų tą patį centrą – Rojų – kaip ir ką tik paminėtos septynios supervisatos, kurios visos drauge irgi sudaro žiedą, kurio centras irgi yra Rojus, tai šitoje išorinėje erdvėje dabar vyksta galingi energijos uraganai. Šitoji erdvė yra vadinama išorinė, nes ji yra į išorę nuo septynių supervisatų žiedo. Ir šitų energijos viesulų metu energija skrieja milžinišku greičiu, Todėl dieviškosios asmenybės panaudoja gyvus ir labai protingus, bet neturinčius laisvos valios, Energijos Reguliuotojus ir Fizinius Kontrolierius tam, kad lėtintų nepaprastai greitai skriejančią energiją, kol ji pagaliau pavirs į materiją. Čia bus suformuotos naujos visatos, o jose - ir planetos naujos gyvybės apgyvendinimui. O kol kas dabar ten siautėja energijos uraganai ir intensyviai dirba tos būtybės, kurių kompetencijoje yra energijos priežiūra.
URANTIJOS Knyga, apreikšta dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, nurodė, jog mūsų planetos astronomai galės pamatyti dalį vieno iš šitų keturių išorinės erdvės koncentrinių žiedų. Koncentriniai žiedai yra tokie žiedai, kurie turi vieną ir tą patį centrą. Reiškia, kad jie vienas kitą apjuosia. Amerikiečių astronomai iš palydovo, skriejančio 400 kilometrų aukštyje ir turinčio šiuo metu galingiausią kosmose teleskopą Hubble, atsiųstų nuotraukų iš tiesų pastebėjo kažkokius jiems nesuprantamus reiškinius. Jie pamatė tuos energetinius uraganus, bet negalėjo suvokti kas ten vyksta. Ir žmogiškuoju supratimu tą įvertino taip: “Kitos civilizacijos kosmose nuo mūsų atsitveria kiniečių siena.”
Po mūsų išsivadavimo iš materialaus kūno per mirties miegą, Dievo Tėvo dvasia, Minties Derintojas, (jis apsigyvena kiekviename nesutrikusio intelekto vaiko prote, jam sulaukus beveik šešerių metų amžiaus ir veikia jį visą gyvenimą daugiausia miego metu, kada žmogus nesapnuoja) palieka mirtingojo protą ir sugrįžta į Rojų, tuo tarpu mūsų asmenybę mirties miego būsenoje, be jokio kūno, saugo angelų serafimų pora. Mus, “mirties” miego būsenoje, atgabens į Satanijos sistemos gyvenamųjų pasaulių prisikėlimo sales. Čia mirtingasis yra prikeliamas, į jo protą sugrįžta tas pats Minties Derintojas, o Morontinės Energijos Prižiūrėtojai ir Fiziniai Kontrolieriai buvusiam žmogui parūpina naują kūną, pirmąjį iš penkių šimtų septyniasdešimties sielos kūnų. Sielos kūnas yra vadinamas morontiniu kūnu arba morontine forma. Sielos gyvenimas yra vadinamas morontiniu gyvenimu. Tai visiškai naujas žodis visai žmonijai. Ir sielos, arba morontinis, kūnas jokiu būdu nėra dvasios kūnas. Iki dvasios kūno dar laukia ilgas mokymosi, kitų mokymo, ir praktinio tarnavimo kelias. Morontiniame, arba sielos, gyvenime mes maitinsimės panašiai kaip dabar, tik maistas bus kitoks, jis nebebus materialus. Jis bus irgi morontinis. Ir nebeliks jokių atliekų, viskas bus paverčiama į energiją. Mes nebeturėsime kaulų ir raumenų, nebebus ir kraujo apytakos, o tuo pačiu ir ligų. Bet kiekvienas iš mūsų ten patekęs bus matomas ir atskiriamas, kaip atskiras asmuo, lygiai taip, kaip ir dabar yra matomas ir atskiriamas kiekvienas žmogus. Su savo individualiais bruožais, kurie visą laiką gražės su nauju suteikiamu sielos kūnu. Ir gražės ne tik kūnas, bet ir mintys. Visa tai artės prie dvasinės harmonijos.
Kada mus pažadins iš mirties miego, tada mums primins svarbiausius įvykius iš žemiškojo gyvenimo, nes pas mus sugrįš Dievo Tėvo dvasia, Minties Derintojas. Būtent jis ir registruoja visas mūsų mintis ir dabar. Ir nė vienos neužmiršta. Tad mums bus sugrąžinta tik toji atminties dalis, kuri turi prasmės mūsų dvasiniam vystymuisi. Kam mums reikalingos blogos mintys, kada jau išsiritome, kaip viščiukai iš kiaušinio. Dabar gyvensime be baimės ir nerimo, kad mus kas nors gali nuskriausti. O baimė – tai meilės trūkumo požymis. Po prisikėlimo visa aplinka spinduliuos meile. Ir tik ja.
Po prisikėlimo taip pat mes sutiksime visus kartu su mumis gyvenusius žemėje gimines, vaikus, draugus, bendradarbius. Su sąlyga, jeigu jie irgi išreikš savo laisvą valią su mumis susitikti. Tie žmonės, kurie dar gyvendami mūsų planetoje, sąmoningai apsispręs, kad tikrai nenori eiti Dievo ir Jo tikrovės pažinimo keliu, iš vadinamosios mirties miego pažadinti nebus. Ir su tokiais savo bičiuliais susitikti jau nebegalėsime. O tie, kurie nėra apsisprendę, nori ar nenori žengti šituo keliu, bus pažadinami tuo metu, kada šioje planetoje bus skelbiama nauja dieviškoji tvarka. O ji skelbiama tada, kada žmogaus pavidalu pasirodo Dievo Sūnus ir šviesina, dvasina žmoniją. Kaip tą darė ir mūsų Sunus Kūrėjas, įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Tarp vieno Dievo Sūnaus ir kito Dievo Sūnaus įsikūnijimo planetoje gali praeiti keli tūkstančiai ar keliasdešimt tūkstančių metų skaičiuojant laiką planetos metais. Tad visą šitą laiką mirtingasis miegos “mirties” miegu. Kaip tik šiuo metu, t.y. per artimiausius kelerius metus, yra laukiamas kito Dievo Sūnaus, Mondžoronsono, įsikūnijimas. Tai – Sūnus Arbitras. Jėzaus Rojaus brolis. Ir jis ateina įsikūnyti žmogaus pavidalu Jėzaus – Sūnaus Kūrėjo – nurodymu. Mondžoronsono misija – atstatyti teisingumą visoje mūsų planetoje: šeimoje, tarpusavio santykiuose, švietime, politikoje, ekonomikoje, mene, kasdieniame gyvenime – ir toliau vesti planetą į aukštenį dvasinį lygį. Jis pasirodys suaugusiojo žmogaus pavidalu. Ir jis ateina labai labai ilgam laikui. Daug daug kartų ilgesniam laikui negu buvo atėjęs Jėzus. Ir po jo misijos užbaigimo bus skelbiama nauja dieviškoji tvarka Urantijoje.
Vaikai dar nėra savarankiški, jog suprastų, kas yra sąmoningas apsisprendimas dėl Dievo valios vykdymo. Todėl visi vaikai mirę, žuvę, ar nužudyti mūsų pasaulyje patenka į Satanijos vietinės sistemos prisikėlimo sales ir būna pažadinami tada, kada miršta vienas iš to vaiko tėvų, kuris ėjo įtikėjimo į Dievą keliu. Tuomet vaikas yra pažadinamas lygiai tokio paties amžiaus ir išvaizdos, kada jį ištiko materiali mirtis. Jeigu abu tėvai sąmoningai atstūmė Dievo kelią, tai po abiejų tėvų materialios mirties, tie tėvai savo egzistavimą tuo ir užbaigia, o vaikai, tuomet, yra pažadinami ir jų auklėjimą iki Satanijos sistemos pilnametystės užbaigia kitas mirtingasis, kuris žemėje vaikų neturėjo. Kiekvienam mirtingajam yra būtina atlikti vaiko auklėjimo užduotį. Jeigu to neteko padaryti žemėje, tai teks padaryti viename iš sielos kūnų.
Jeigu mes šitame pasaulyje sąmoningai apsisprendžiame vykdyti Tėvo valią, skleisdami meilę, gėrį, eidami tiesos keliu, tai po mirties esame pažadinami jau trečia dieną, ir nereikia laukti jokio kito pažadinimo prasidėjus naujai dieviškajai tvarkai.
Net ir perkopę per materialios mirties pakopą mes dar tik potencialiai esame nemirtingi. Realų nemirtingumą pasiekiame tiktai tapę dvasiomis. Sielai būtina vystytis link gilesnio Dievo pažinimo ir dvasingėti. Dėl to ir yra šie 570 sielos formų. Tai yra parengiamasis etapas, prieš mums tampant amžinomis dvasiomis. Mus mokys, suteiks galimybę praktiškai pritaikyti savo žinias tarnystėje, ir įvertins mūsų pastangas, o pagal mūsų pasiektą lygį, mums suteiks atitinkamą naują sielos kūną. Bet net ir tuomet, turėdami asmenybės laisvę, mes galėsime pasakyti “aš tuo netikiu, kas gali man įrodyti Dievo buvimą.” Tą prieš du šimtus tūkstančių metų pasakė net Satanijos sistemos buvęs valdovas Liuciferis, kuris yra vietinės visatos Lanonandekų kategorijos dvasia. Tai dar vienas naujas žodis žmonijai. Du šimtus tūkstančių metų Liuciferis, drauge su savo pagrindiniu padėjėju Šėtonu buvo laikomi internuoti Dievo Tėvo kalėjimo pasaulyje Satanijos sistemoje. Liuciferis niekada nėra buvęs Rojuje, dėl to ir sukurstė maištą prieš Dievą Tėvą. Nes jis buvo, nors ir labai gabus, bet savimyla ir arogantiškas. Jis iš viso paneigė Dievo egzistavimą, o save iškėlė aukščiau Dievo. Satanijos vietinė sistema ir dar pora kaimyninių sistemų, nuėjo su Liuciferiu, dėl to jos buvo atkirstos nuo visatos ryšių grandinių ir buvo izoliuotos. Bet sistemų viduje ilgą laiką kai kuriems maištininkams nebuvo trukdoma judėti, net dalyvauti Satanijos sistemos konklavose. Jėzaus įsikūnijimas mūsų planetoje Liuciferio maištą užbaigė. Bet tiek Satanijos sistemos, tiek mūsų planetos Urantijos izoliacija pasibaigė tiktai vos prieš du dešimtmečius, kada Liuciferis ir jo padėjėjai buvo nuteisti Paukščių Tako viduryje esančios mūsų supervisatos sostinės, Uversos, teisme Gabrielis prieš Liuciferį ir sunaikinti. Nes jiems pasiųlytą gailestingumą ir atgailą jie paniekinančiai atstūmė. Tad daugiau blogio jie kurstyti nebegalės. Bet kol bus išravėtos visos jų sudaigintos blogio sėklos žmonijai ir jos dangiškiesiems pagalbininkams darbo užteks tūkstančiui metų.
URANTIJOS Knyga nieko netikina, nieko neįrodinėja. Visų dokumentų autoriai, labai vientisai, mėgina, kuo suprantamesniu, kuo labiau adaptuotu mums būdu supažindinti mus su tikrove, kuri yra VISA kilusi iš DIEVO TĖVO ir Jo Lygiaverčių Rojaus Trejybės Partnerių, o išplėsta jų pagalbininkų, ir kurios dalimi mes patys esame. Tiktai protiškai atbukusiam arba dar dvasiškai negimusiam žmogui neegzistuoja nieko daugiau, o tik savo ego materialūs interesai, nesvarbu, ar jie būtų buitiniame šeimos lygyje, ar valstybės valdymo lygyje. Dėl to pyktis, neapykanta, godumas, aistra, pavydas ir puikybė tokiam žmogui atrodo kaip privalumai. URANTIJOS Knyga ir padeda žmogui geriau suvokti tikrovę, praplėsti savo akiratį ir atrasti Dievą Tėvą savyje.
P.S. 1. Skyryba yra pagal URANTIJOS Knygą. Anglų kalbai ji visiškai nebūdinga, kaip ir lietuvių, bet būtent URANTIJOS Knygos skyryba yra logiška. Pavyzdys: Rankoje laikau geltoną, raudoną, ir žalią sąsiuvinius.
Pagal lietuvių kalbos skyrybos taisykles prieš jungtuką “ir” nereikėtų rašyti kablelio, bet pagal URANTIJOS Knygos skyrybą jis rašomas. Jeigu kablelio nebūtų, tuomet būtų visiškai kitokia mintis. Kablelis rodo, jog yra išskaičiuojami vienodo reikšmingumo daiktai, savybės, reiškiniai ir t.t., tuo tarpu jungtukas “ir” pažymi išskaičiavimo pabaigą. Kitaip sakant, rankoje laikau tris sąsiuvinius: vieną geltoną, vieną raudoną, ir vieną žalią. Jeigu kablelio nebūtų, kaip to reikalauja lietuvių kalbos taisyklės, kas gali būti ir pagal URANTIJOS Knygos skyrybą, bet šiuo atveju reikšmė būtų jau kitokia, o būtent, jog rankoje laikau du sąsiuvinius: vieną geltoną, ir vieną raudoną ir žalią, sakykim pastarasis sąsiuvinis yra dviejų spalvų. Mat šiuo atveju kablelis atskiria vienodos reikšmės būdvardžius, tuo tarpu jungtukas “ir” apjungia į vieną grupę du būdvardžius “raudoną” ir “žalią,” o kablelis parodo, jog tiktai šie du apjungti būdvardžai yra lygiareikšmiai likusiam būdvardžiui “geltonas.” Kitaip sakant, be kablelio prieš “ir” sakinio prasmė tokia: Rankoje laikau 1)geltoną, 2)raudoną ir žalią sąsiuvinius. Su kableliu sakinio prasmė tokia: Rankoje laikau 1)geltoną, 2)raudoną, ir 3)žalią sąsiuvinius.
Dėl to skaitydamas Urantijos Knygą, tikrai atkreipk dėmesį į skyrybą. Vienu kableliu labai subtiliai sudėliojami akcentai, vietoj to, jog būtų papildomai rašomi žodžiai. Priedo, kableliai atskiria ir atskiras prasmines grupes, parodo tai, ką šnekamojoje kalboje išreikštume intonacija ir pauze, o kursyvu parašyti žodžiai papildomai pabrėžia tokio žodžio reikšmingumą arba jo naujumą.
Visa knyga parašyta taip, kas žmogaus mąstymui nebūdinga – pradedant pačiu sudėtingiausiu ir einant prie paprastesnio. Taigi, mus iš pradžių supažindina su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, Rojaus Trejybe, Rojumi, ir vis žemėjančio rango dvasinėmis kategorijomis, kol pasiekiama žmogus. Visa materiali kūrinija irgi pateikiama pradedant Centrine Visata, Supervisatomis, einant per vietines visatas, žvaigždynus, iki vietinių sistemų ir baigiant atskiromis saulėmis ir planetomis. Žmogus visada pradeda nuo paprastesnio ir eina prie sudėtingesnio. Bet tik tokio dieviškojo požiūrio dėka įmanoma suvokti ne tik gyvybės kilmę, bet ir jos likimą. Tuo tarpu žmogiškasis požiūris leidžia mums suvokti tiktai biologinę genezę, tiktai jos pradžią, bet ne jos likimą.
Dėl to nenustebk, kada skaitydamas prieisi tokią vietą, kuri prieš tai nebuvo paaiškinta, bet pateikiama tarsi jau turi būti žinoma iš anksčiau skaityto teksto. Skaityk toliau, ir netrukus surasi paaiškinimą. Tada sugrįžk į ankstesnę vietą ir naujai paaiškintą informaciją įstatyk kaip raktą, kad suvoktum visą anksčiau nesuprastą kontekstą. Taip yra išdėstyti ir visi dokumentai, ir pačiuose dokumentuose atskiri skyriai.
Norėdamas suprasti visą sistemą, skaityk viską nuosekliai, iš eilės. Skaityk kantriai, nešokinėdamas. Jeigu smalsumas įveiks, gali pasiskaityti ir tas vietas, kurios ypač domina, bet vis tiek tos dienos normą perskaityk ir skaitydamas nuosekliai. Nuoseklus skaitymas yra būtinas dėl to, kad galėtum susidaryti visos sistemos veikimo sampratą. Visa Urantijos Knyga - tai tarpusavyje susieti įvairių asmenybių ryšiai, grindžiami meile ir noru tarnauti visai kūrinijai. Net ir Jėzaus gyvenimo ir mokymų dalies neįmanoma suprasti iki gelmių, nesuvokus Jo paties, kaip Visatos Sutvėrėjo, Sūnaus Kūrėjo, ryšių su kitais dvasiniais tvariniais ir Jo Meilės jiems.
Nenusimink, kad skaitydamas daug ko nesuprasi. Knyga parašyta didingais klodais. Pirmą kartą skaitydamas, šiek tiek prisiminsi, daug ką užmirši, bet vis tiek kai kas liks ir atmintyje, kai kas nusės į pasąmonę. Antrą kartą skaitydamas, pamatysi, kad skaitai daug vietų tarsi pirmą kartą. Trečia kartą irgi panašiai jausiesi. Bet nejučia imsi pajusti, kad kažkas iš pasąmonės iškyla ir papildo tavo supratimą. Ir taip su kiekvienu nauju skaitymu, turinys atsivers vis naujomis ir naujomis spalvomis.
Algimantas |
