Dėl to, kad jūs galėtumėte jaustis tvirčiau skaitydami šituos mano jums pateikiamus mokymus, o tuo pačiu, kad ir patys galėtumėte pajausti mano, kaip atėjusio tarp jūsų materialiu pavidalu, Jėzaus asmenį, aš jums kai ką pasakysiu ir iš savojo gyvenimo žmogiškuoju pavidalu, ko nėra parašyta jokiame kitame rašte.

Tie, kurie esate susipažinę su nauju Apreiškimu, pavadintu Urantijos Knyga, galite susidaryti manojo gyvenimo ir mokymų aprašymo gilesnį pavaizdavimą, nes tokį mano gyvenimo aprašymą jums pateikė aukštesni už žmogų tvariniai. Ir būtent jų dėka jūs turite tokį gilesnį manojo gyvenimo prieš du tūkstančius metų vaizdinį. Bet jie nedrįso savojo visatos Kūrėjo pavaizduoti tokio, kuris galėjo turėti ir neigiamų savybių, nors tenai irgi kalbama, kad aš gimiau lygiai taip, kaip gimė ir visi kiti vaikai tiek iki manęs, tiek ir po manęs jūsų pasaulyje. Ir augau ir brendau lygiai taip, kaip augo ir brendo visi kiti vaikai iki manęs ir kaip jie augs ir bręs po manęs. Tačiau mano gyvenimo aprašymas yra perteiktas vien tiktai kaip teigiamų savybių rinkinys nuo pat gimimo iki pakilimo pas Tėvą iš dešinės. Tik labai retai buvo užsiminta, kad mano gyvas ir žingeidus charakteris sukeldavo problemų tiek mano tėvams, tiek mokytojams sinagogos mokykloje. Tačiau net ir tos mano sukeliamos problemos buvo pateiktos kaip labai nekaltos ir mielos skaitančiajam.

Tačiau ir augdamas ir bręsdamas aš patyriau lygiai tokias pačias problemas kaip ir visi kiti vaikai. Būdamas guvus, aš tuo pačiu buvau ne tik žingeidus, bet ir įsiplieskiantis, kaip ir kiekvienas tokio amžiaus vaikas. Ir tik tai, kad mano tėvai buvo supratingi ir mane tikrai mylintys, tai ir suteikė jiems nuostabios kantrybės, kad aš jokiu būdu nepasukau tokiu keliu, kuris mane būtų nuvedęs tolyn į didesnius klystkelius. Aš turėjau savyje daug vidinės jėgos ir sugebėjau savojo ego neiškelti virš kitų tik tada, kada manoji vaikystė jau buvo įsibėgėjusi. Kada aš jau buvau pasiekęs didesnį savosios aplinkos supratimo lygį. Mano bendravimas su Juozapu ir Marija nebuvo toks nekaltas, kaip kai kuriems iš jūsų gali atrodyti. Aš irgi turėjau ir pykčio proveržių, kada mano protas negalėdavo suvokti, kodėl mano tėvai taip stengiasi mane laikyti kažkokiu išskirtiniu negu mūsų gausios šeimos kiti mano broliai ir seserys. Man tai atrodydavo neteisinga ir aš tam mėgindavau priešintis. Ir priešinausi savo paties viduje, o tada pradėdavau priešintis ir išoriniais veiksmais. Bet tą dariau ne dėl to, kad didesnis dėmesys man trukdytų arba būtų nemalonus, bet dėl to, kad tai skriaudė kitus mano brolius ir seseris. Ir tą jaučiau kaip įžeidimą. Tą juto mano paties vidinis aš. Tėvai, nei Juozapas, nei Marija man nieko neaiškino apie mano kažkokią aukštesnę misiją šitame pasaulyje, kurią mano motinai, dar prieš man gimstant, buvo pranešęs jai apsireiškęs Gabrielis. Dėl to mano ego jautėsi įžeistas, kad mane mėgino daugiau lepinti negu kitus savo vaikus. O mamytės lepūnėlio vaidmuo man buvo visiškai nepriimtinas.. Dėl to manasis vidinis aš tuoj pat užsiliepsnodavo tokį tėvų, ypač motinos, elgesį atmesti. Aišku, tai juos skaudindavo ir žeisdavo. Tačiau tuo metu aš jaučiau, kad turiu elgtis tik taip. Toks buvo mano paties vidinio, dar visai nesubrendusio, aš diktavimas mano protui. Dėl to toks mano impulsyvumas sukeldavo nemažai skausmo ir neaiškumo mano tėvams. Jie iš manęs laukė kažkokio išskirtinio dėmesio jiems ir nepaprasto susidomėjimo Dievu, nes visą laiką jie gyveno ta žinia, kurią mano motina buvo gavusi iš Gabrielio, kad aš būsiąs toks pažadėtasis vaikelis, kuris atvers šviesą visiems, kurie tik ją priims. O mano tėvų, kaip ir visų kitų tuometinių žydų mintyse, ir net pasąmonėje per kartų kartas buvo giliai suformuotas Mesijo laukimas, kuris būtent ir turėjo išvaduoti jų visą tautą iš pagonių pavergėjų.

Dėl to bet kokioje šeimoje, bet kokioje kartoje, jeigu yra daugiau kaip vienas vaikas, tėvams niekada nereikia meilės dalinti jiems skirtingomis dalimis. Ji turi būti visiems dalinama vienodai. Ir visada dalinama tokia meilė, tarsi tas vaikas, net ir gausioje šeimoje, būtų vienas vienintelis vaikas visoje šeimoje.

Tokia meile mus visus, ir kiekvieną, myli tas Didysis Šaltinis ir Centras, kurį jūs vadinate Dievu.

Ir tik pajautus Jo meilę savo viduje ir galima padalinti visiems savo vaikams meilę vienodai ir tarsi tie visi vaikai, ir kiekvienas paimtas atskirai, būtų vienas vienintelis ir pats mylimiausias vaikas visoje šeimoje. Ir taip su kiekvienu iš gausios šeimos vaiku.