Kol aš augau savo šeimoje, buvau mokomas savo tėvų namuose ir sinagogos mokykloje bendravimo su Dievu per nustatytas maldų formas. Man toks kelias buvo nesuprantamas. Aš klausdavau savo tėvų, kodėl su Dievu reikia kalbėtis ne taip, kaip su savo tėvu, kodėl su Juo reikia kalbėtis tik nustatytų maldų forma. O kaip gi Jam išreikšti savo mintis, savo meilę, savo prašymus, kuriuos jaučia mano protas ir kurių negali išreikšti maldos žodžiai, nes ten nėra tokių prašymų, kuriuos nori pateikti mano protas, vis tiek, labai smarkiai? Ir tokie mano samprotavimai gąsdino mano tėvus ir religinį mokytoją. Tai buvo didžiuliai ir skaudūs samprotavimai ir tėvams ir mano mokytojui, nes prie jų laisvės jie nebuvo pripratinę savo proto. Dėl to jie niekaip nežinojo, kaip su manimi susitvarkyti, tik atkirsdavo griežtai: “Mes gyvename Mozės įstatymu. Jis mūsų pranašas ir jis bendravo su Jahve ir gavo iš jo mokymus ir mums paliko nuostatas, kaip galima su Jahve bendrauti, o kaip ne. Dėl to ir meldžiamės taip, kaip mus moko šventieji raštai, nes tik juose yra tiesa. Tu nesi tas, kuris būtum išmintingesnis už Mozę, kad pažeidinėtum jo paliktus įstatymus. Dievas nubaus kiekvieną, kuris mėgins prilygti Jam. Dėl to ir tu daryk kaip darė mūsų protėviai ir kaip darome mes.”
Tačiau man tokie paaiškinimai nebuvo įtikinami. Aš negalėjau suprasti, kodėl negalima su Dievu kalbėtis su meile ir taip, kaip patinka kalbėti su pačiu mylimiausiu draugu, su pačiu mylimiausiu ir artimiausiu tėvu, ar motina. Aš taip norėjau tikro ir gyvo bendravimo, kad mano vidus kunkuliuote kunkuliuodavo prieš tokią Dievo sampratą, kokią mano siūlo raštai ir tėvai – tik nustatyta forma kreiptis į Izraelio Dievą, Jahvę. Dėl to namuose aš sukeldavau maištą, kad šitaip neteisinga. Dievas nori mūsų nuoširdumo, o ne tų pačių vienodai kasdien kartojamų žodžių. Aš savo tėvo, Juozapo, klausdavau: “Tėve, ar tu būtum patenkintas, jeigu tavo visi vaikai tau kasdien vis kartotų lygiai tuos pačius ir vienodus žodžius. Kaip tu mus galėtum geriau pažinti, ir kaip mes galėtume tave labiau pamilti, kai mūsų visas bendravimas būtų visada tik tie patys žodžiai. Ir iš visų vienodi žodžiai. Ir ne tik mūsų šeimoje, bet visų mūsų, žydų, šeimose, visi vaikai kalbėtųsi su savo tėvais lygiai tais pačiais ir vienodais žodžiais. Kaip gi tada jūs galėtumėte mūsų norus sužinoti. Kaip galėtumėte sužinoti ko mes jau pasiekėme, o ko ir nereikia mums siekti?”
Tačiau nei tėvas, nei motina man nieko negalėdavo paaiškinti. Jie tik susierzindavo ir liepdavo man nekvaršinti jiems galvos tokiomis šventvagystėmis. Ir kitiems tokių dalykų nepasakoti, nes susilauksiu didelio vargo.
Bet kaip gi būdamas vaikas imsi ir paklausysi tėvų žodžio. Tuo labiau, kad tėvai negali suteikti nė vieno įtikinamo atsakymo nė į vieną mano klausimą, į kurį aš ir pats nerasdavau atsakymo. Tačiau vidumi jutau, kad turėtų būti ne taip. Dėl to net ir tokius dalykus aptarinėdavau su savo draugais. Ir sinagogos mokykloje klausdavau mokytojo. Tačiau niekas man niekada negalėjo atsakyti. Jie jautė mano nuoširdumą, jautė, kad jų vienodi atsakymai, kuriuos girdėjau ir namuose iš tėvų, manęs neįtikina. Ir juos tai momentais labai erzindavo, kad aš vis kažko ieškau, vis nepasitenkinu, ką išgirstu iš jų. Aš niekaip negalėjau tilpti į man siūlomas vadinamųjų šventųjų raštų apimtis. Ir man nieko kito neliko, kaip šituos pačius klausimus: “Kodėl turiu su Dievu bendrauti tik nustatytų maldų forma? Kodėl Jahvė baudžia už nuodėmes, jeigu Dievas yra gailestingas ir mylintis Izraelio Tėvas? Kodėl žmonės turi taip kentėti ir sirgti? Kodėl yra tiek daug blogio? Kodėl mes esame nevienodi? Kodėl nevisi yra protingi ir geri? Kodėl Dievas leidžia kitus žudyti?” ir daugybę kitų klausimų pasilikti sau.
Kadangi mano nuoširdus noras klausti daug ką erzindavo, tai pamačiau, kad žmonės susierzina tik dėl to, kad nežino atsakymo. Ir kada klausimas išmuša juos iš nustatytų rėmų, tada jie pajunta tarsi nebetenka pagrindo po kojomis ir išsigąsta, tarsi būčiau pasakęs ką nors bloga. Ir tada savaime jie pradeda iš baimės gintis mane užsipuldami patys.
Tai būdinga visiems žemo dvasinio lygio žmonėms – išgąstis, baimė, automatiškai diktuoja gynybinę reakciją, kuri visada yra puolimas prieš tą asmenį, kuris tokią reakciją sukėlė. Ir vietoje to, kad pamąstytų apie patį klausimą, tuoj pat atšaunama: “Kokias čia nesąmones kalbi? Ar iš proto išsikraustei?” |
