Tikrovė yra visa erdvė ir visas laikas, kurį šiandien tvarinys nepajėgus nei pamatyti, nei pajausti, nei suvokti. Erdvė ir laikas sudaro judėjimą, nes iš vieno erdvės taško pasiekiamas kitas per tam tikrą laiką. Jeigu yra erdvė ir laikas, tai tokia tikrovė turi turėti judėjimą. Kitaip ji egzistuoti negali.. Ten, kur yra erdvė ir laikas, egzistavimas gali būti tik judėjime. Ir priešingai, Tas, kas laiką ir erdvę sukuria, Tas laiką ir erdvę pats turi pranokti, nes ir šitoje Tikrovės dalyje negali Kūrėjas būti tik toks, ką jis sukuria, visada jis turi pranokti tai, ką sukuria, nes tik pranokstantis gali kurti tai, ką kuria.

Tai reiškia, kad pats Kūrėjas, Pirmasis Šaltinis ir Centras, turi pranokti ir erdvę, ir laiką. O tai negali būti niekaip kitaip, kad Kūrėjas pats turi neturėti jokio judėjimo. Judėjimas reiškia keitimąsi. Reiškia Kūrėjas negali keistis Pats. Jis turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Dėl to jis turi būti toks, kad aprėptų visus judėjimus ir keitimusis visoje kūrinijoje, pats išlikdamas nesikeičiantis ir nejudantis. Tai lygiai taip reiškia, kad ir Jo veikimo vieta, toji vieta iš kurios Jis paskleidžia savo virpesius, kad formuotų visą tikrovę, toji vieta, kurią pavadinau jums Rojumi, taip pat turi atitikti nesikeičiančio ir nejudančio Šaltinio ir Centro lygį. Dėl to, ir pats Rojus turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Tai taip pat reiškia, kad šita vieta turi būti viena vienintelė vieta visoje kūrinijoje, kurioje nebūtų judėjimo, kuri būtų statiška.

Lygiai taip ir su erdve. Pirmasis Šaltinis ir Centras, pajėgdamas sukurti erdvę, pats turi pranokti erdvę, pats turi būti daugiau negu erdvė. Tuo pačiu ir Jo buveinė, Rojus, turi būti prilygstanti tokiam Kūrėjui, Šaltiniui ir Centrui. Tai reiškia, kad ir Rojus turi pranokti erdvę, taip kaip jis pranoksta ir laiką. Tai taip pat reiškia, kad Rojus irgi neturi erdvės. Jis yra beerdvis ir belaikis. Tačiau pats paskleidžia ir erdvę, ir laiką. Ir visas sukurtos kūrinijos judėjimas vyksta aplink Rojų ir Rojaus atžvilgiu.

Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras paskleidžia savo energetinius virpesius visai kūrinijai, kad iš tų virpesių atsirastų tikrovė, tai reiškia, kad Jis turi pats būti pirmesnis už tikrovę. O tai reiškia, kad tikrovę Jis pranoksta. Pirmasis Šaltinis ir Centras turi būti pranokstantis tikrovę, didesnis už tikrovę, ankstesnis už tikrovę, galingesnis už tikrovę, išmintingesnis už tikrovę, lankstesnis už tikrovę, ir būtinai turi būti gyvas, nes kuria tokią tikrovę, kurioje taip pat yra gyvybė.

Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras pranoksta ir laiką ir erdvę, yra gyvas ir kuria gyvą tikrovę, tai jis turi būti visaapimantis, kad Jame galėtų egzistuoti tokia įvairovė gyvybės ir rūšių ir formų.    

Ir kadangi jis yra Pirmasis Šaltinis ir Centras, tai Jo paties sukurti negalėjo niekas. Tai reiškia, kad jis buvo visada, net ir tada, kada sukurtos tikrovės dar nebuvo iš viso. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas, žvelgiant į visą praeities amžinybę.

Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras yra tikrovės Kūrėjas, tai reiškia, kad Jis tikrovę kuria ją vis plėsdamas ir plėsdamas, kaip tą daryti pradėjo praeities amžinybėje. Ir kaip tą daro dabar. Ir kaip tą darys ateities amžinybėje. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras, Kūrėjas, yra ne tik amžinas, bet Jis pats yra net ir amžinybės Šaltinis ir Centras, nes aprėpia visą amžinybę į praeitį ir į ateitį. Dėl to jis yra Absoliutus, kuriame sutelpa viskas, kas buvo, yra, ir bus. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visą laiką esantis dabartyje, nes jam nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja, nes jis apglėbia viską ir vienu ir tuo pačiu metu, ir viskas juda ir vystosi, keičiasi ir auga Jo vieninteliame visaapimančiame glėbyje. Jis mus visus laiko taip, kaip mylintis tėvas su meile paėmęs ant rankų savo mylimą vaikelį – vieną ir tą pačią laikymo akimirką. Tik žemiškajam tėvui vaikelio laikymo akimirka sudaro visą tą laiko atkarpą, kada jis laiko savo vaikelį ant rankų, o Pirmajam Šaltiniui ir Centrui tokia akimirka trunka nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik Jis paėmė ant savo Kūrėjo mylinčių rankų kūriniją, ir ją laikys per visą ateities amžinybę, ir visą laiką kūriniją laikys ir puoselės, kaip savo mylimą vaikelį laiko paėmęs ant rankų mylintis žemiškasis tėvas.

Lygiai taip pat ir Pirmojo Šaltinio ir Centro gyvenamoji buveinė, iš kurios Jis paskleidžia savo kūrybinius virpesius, turi būti amžina ir absoliuti, nes iš jos, iš Rojaus, veikia Pirmasis Šaltinis ir Centras.

Pirmasis Šaltinis ir Centras, arba Visuotinis Tėvas, negali būti mažesnis kaip asmuo ar asmenybė, nes kitaip Jis nepajėgtų bendrauti su daugybe kitų asmenybių, esančių visoje kūrinijoje. Aš būdamas sukurtas šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, mano ir visų Tėvo, galiu su Juo bendrauti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Jeigu Jis pats nebūtų asmenybė, tai aš su Juo niekaip negalėčiau bendrauti, nes tas, kas yra žemesnio lygio už asmenybę, tas niekada negali suvokti to, kas yra asmenybė. Todėl jo bendravimas su asmenybe nebūtų toks, kad galėtų suteikti abipusį supratimą ir bendradarbiavimą kaip tarp lygių asmenų.

Kad jums būtų lengviau tą suprasti, įsivaizduokite bet kokį, net ir patį labiausiai išsivysčiusį gyvūną jūsų planetoje, ir pamąstykite, kiek toks gyvūnas gali bendradarbiauti lygiu pagrindu su žmogumi, kuris turi asmenybės statusą. Asmenybė – tai tokia gyvybės kategorija, kada jos protas yra pajėgus pasiekti tokį išsivystymo lygį, kad suvoktų tokias kategorijas, kaip gėris, meilė, gailestingumas, dora, vertybė, Dievas, pomirtinis gyvenimas, tarnavimas, atidumas, rūpestingumas, ir panašiai. Tokias kategorijas gali suvokti tik žmogus, jūsų pasaulyje. Joks gyvūnas, kad ir kiek jį treniruotumėte, tokių išvystytų smegenų neturi. Dėl to, lygiu pagrindu tarpusavyje gali bendrauti tik žmogus su žmogumi. Gyvūno bendravimas su žmogumi nėra lygiaverčiu pagrindu. Gyvūnas visada liks žemesnio lygio už žmogų, net ir paties menkiausio intelekto žmogų.

Asmenybė gali suvokti vertybių tam tikrą gradavimą ir gali šitų vertybių siekti ir numatyti šito siekimo pasekmes kitiems. Net ir visai žmonijai, jeigu tokia žmogiškoji asmenybė turi labai gerai išvystytą kosminę įžvalgą. Tuo tarpu gyvūnas gyvena vien tik instinktų lygyje.

Štai kodėl Pirmasis Šaltinis ir Centras niekaip negali būti mažesnis už asmenybę, nes Jis ne tik sugeba bendrauti su kitomis asmenybėmis, bet ir pats sukuria pačią pirmą asmenybę ir tuo tampa Asmenybės Šaltiniu kitoms asmenybėms. Ir Jo sukurta pirmoji asmenybė turi būti irgi tokia pat amžina ir begalinė, kaip ir Jis, nes Pirmasis Šaltinis ir Centras, pats būdamas amžinas ir begalinis niekaip negali sukurti ko nors kito, kaip tik amžiną ir begalinį. Tas, kas yra pats amžinas ir begalinis, tas ir pats kuria tokį, kuris irgi yra amžinas ir begalinis.

Jums labai sunku suvokti, kad tas, kas yra amžinas ir begalinis, irgi sukuria amžiną ir begalinį kitą asmenį, nes toks asmuo, jeigu jis yra sukurtas negali būti turintis kokią nors pradžią. Jeigu jis turi kokią nors pradžią, jeigu jis yra sukurtas, tai jis nebebus jau nei amžinas, nei begalinis. Tas tikrai yra tiesa. Tačiau net ir tai, kad žmogaus protas yra asmenybės kategorijos, kad jis vis daugiau ir daugiau gali būti vystomas, bet jis tikrai nėra pajėgus suvokti, kas yra amžinybė ir begalybė. Jis taip pat nepajėgus suvokti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pats visada veikiantis per visą amžinybę be pradžios ir pabaigos, kad Jo nesukūrė niekas. Tai iš kur Jis galėjo atsirasti, kaip Jis galėjo pradėti veikti, jeigu Jo nesukūrė niekas, kaip gali būti, kad Jis sukūrė kitą tokią pačią amžiną ir begalinę asmenybę, kada tik ėmė kurti, ir kaip toji kita sukurta asmenybė yra lygiai taip pat amžina ir begalinė, jeigu ji buvo sukurta?

Tikrovė yra daugybę milijardų kartų sudėtingesnė negu jūsų dabartinis protas gali ją suvokti. Dėl to nesistenkite įsivaizduoti to, ko jūs dabar vis tiek nesuvoksite. Tačiau mintyje visada turėkite tokią nuostatą, kad ateis laikas, kad jūs patys stovėsite šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, Visuotinio Tėvo, akivaizdoje. Štai tada ir atsakysite, labai išsamiai, kaip gi galėjo būti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras galėjo pradėti egzistuoti ir veikti be pradžių pradžios, nes Jis visada buvo ir veikė ir niekada nebuvo tokios praeities amžinybės, kada Jis nebūtų buvęs ir veikęs.

O dabar pateikdamas jums tokį pasakojimą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, aš darau tokį milžinišką supaprastinimą jūsų protui, kad galėtumėte suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro ne tik savybes ir veikimą, bet ir ryšius su savo tikrove, su kūrinija ir joje esančia gyvybe.