Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmasis kūrybinis procesas pasižymėjo sukūrimu tiek materijos, tiek dvasios. Materija, tokia, kokią sukūrė, iš energijos, Pirmasis Šaltinis ir Centras, pats, buvo lygiai taip pat amžina, kaip ir dvasia. Pirmojo Šaltinio ir Centro kūryba yra Jo paties sukuriamos, iš savęs, ir paskleidžiamos, iš savęs, energijos transformavimas ir pakeitimas į tokį pavidalą, kuris suteiktų pradžių pradžią kūrinijos vystymuisi erdvėje ir laike. Pirmojo Šaltinio ir Centro tiesiogiai sukurta materija buvo ne kas kita, kaip Jo paties buveinė ir visos kūrinijos materijos modelis pagal kurį yra modeliuojamos kitos žemesnės kūrinijos materialios grandys. Ir šitas materialios kūrinijos modelis yra tas pats mano minėtas Rojus. Būtent jis yra visos kūrinijos energijos sankaupa, nes būtent jame Pirmasis Šaltinis ir Centras laiko visą savo energiją. Ir kada tik buvo kuriamas visos kūrinijos materijos modelis, Rojus, tada Pirmasis Šaltinis ir Centras sukūrė ir sau lygiavertę amžiną ir begalinę asmenybę, dvasią, ir absoliučią dvasinę asmenybę, kokios kitos nėra visoje kūrinijoje, Antrąjį Šaltinį ir Centrą. Ir tuo savo kūrybinio veiksmo Pirmasis Šaltinis ir Centras, Visuotinis Centras, dar nenutraukė, nes jie abu sukūrė dar trečią sau lygiavertę asmenybę, Trečiąjį Šaltinį ir Centrą. Štai dabar Pirmojo Šaltinio ir Centro asmens kūrybinis potencialas buvo paverstas aktualu, tai yra, tapo pasireiškusiu tikrovėje, tapo realiai įgyvendintu.

Pirmasis Šaltinis ir Centras, jeigu Jis būtų likęs visą laiką tik vienas, tai Jo potencialas niekada nebūtų realizuotas veikime. Tada kūrinija niekada nebūtų įgavusi savosios pradžios ir pasireiškimo, kaip Pirmojo Šaltinio ir Centro meilės ir gėrio atspindžio visiems joje sukurtiems tvariniams. Tada būtų egzistavęs tik Pirmasis Šaltinis ir Centras vien tik su savo potencialiomis, bet nepanaudotomis galimybėmis. Tačiau taip niekada nebuvo įmanoma Pirmajam Šaltiniui ir Centrui išlikti vienam, nes Jo kūrybinis potencialas, visagalis potencialas, suteikia tokį milžinišką meilės spaudimą Jo paties viduje, kad šitą spaudimą būtina išlyginti, paskleidžiant jį į kosmosą ir kuriant kūriniją su visa jos gyvybe. Tačiau, kol egzistuoja tik Pirmasis Šaltinis ir Centras, tol dar nėra iš Jo paskleista kosminė erdvė, tol dar nėra ir kūrinijos jokių darinių kosmose. Ir pats pirmasis kūrybinis Pirmojo Šaltinio ir Centro veiksmas, apie kurį jau sakiau, ir negali sukurti nieko tokio, kas nebūtų lygiai taip pat amžinas ir begalinis, kaip ir Jis pats. O kada du amžini ir begaliniai kuria drauge, tai ir jų sukurtas vaisius negali būti mažesnis už amžinybę ir begalybę, dėl to ir Trečiasis Šaltinis ir Centras yra lygiai toks pat lygiavertis, kokie lygiaverčiai yra Pirmasis Šaltinis ir Centras ir Antrasis Šaltinis ir Centras. Jie abu sukuria Trečiąjį Šaltinį ir Centrą, kuris taip pat yra amžinas ir begalinis, kaip ir jie abu. Su Trečiojo Šaltinio ir Centro sukūrimu amžinybės ir begalybės veikimas įgauna amžinybės ir begalybės asmenų tarpusavio ryšius.

Pirmasis Šaltinis ir Centras, sukurdamas pirmąją absoliučią dvasinę asmenybę, Antrąjį Šaltinį ir Centrą, tampa Pirminiu Tėvu šitai savo sukurtai absoliučiai asmenybei. O ši tampa Amžinuoju Sūnumi, kilusiu iš Pirminio Tėvo. Taip prasideda Dievo Tėvystė.

Pirmasis Šaltinis ir Centras šituo savo kūrybiniu veiksmu apribojo savo asmenybę, nes sukūrė dar vieną, ir sau lygią, asmenybę – Amžinąjį Sūnų. Ir sukūrė Jį ne šiaip sau, bet veikiamas milžiniško meilės energetinio spaudimo savo viduje. Jis negalėjo šito spaudimo išlyginti niekaip kitaip, tik jį nukreipdamas į kūrybinį veiksmą.

Pirmasis Šaltinis ir Centras save, kaip absoliučią asmenybę, atkartojo Amžinojo Sūnaus absoliučioje asmenybėje visomis savo savybėmis, nes Pirmasis Šaltinis ir Centras yra ir absoliučios asmenybės Šaltinis, dėl to Jis tiesiogiai ir negali sukurti nieko mažiau, kaip tik absoliučią dvasinę asmenybę – Amžinąjį Sūnų. Be Amžinojo Sūnaus sukūrimo, Pirmasis Šaltinis ir Centras negalėtų turėti amžinosios Tėvystės patyrimo.