Aš puikiai suvokiau, kad aplinka tokių aukštų meilės virpesių, kokius jaučiau aš, dar nėra prisigėrusi. Todėl žmonių sąmonės energetiniai virpesiai yra labai žemi ir sunkūs. Ir jie dėl to kenčia patys. Kenčia ir skundžiasi. Ir vienas kitą baugina Dievo bausmėmis. Jau vien tokios mintys, bet kokius aukštesnius ir šviesesnius sielos polėkio virpesius labai smarkiai užblokuoja ir neleidžia jiems gyvybingai pasireikšti iš vidaus. Štai dėl to siela negali pajausti vidinio pasitenkinimo ir energijos, kad galėtų išskleisti savo sparnus geriems darbams.

Aš gerai supratau, kad žmonės, patys, be mano pagalbos, ir negali sužinoti, kad jie tikrai turi mylintį ir jiems tarnaujantį Dievą Tėvą, o ne reikalaujantį paklusimo ir baudžiantį Dievą. Tačiau vien tik sužinoti, kad Dievas Tėvas ne baudžia, bet myli, neužtenka, reikia dar į tokį mylintį Tėvą įtikėti. O štai šitoje vietoje aš esu bejėgis, kuo nors padėti, kad žmogus įtikėtų pats. Šitą žingsnį jis turi žengti pats. Jis turi išdrįsti pats sulaužyti savo paties prote, per kartų kartas, pasėtas ir labai iškraipytas Dievo, pikto, kerštaujančio, ir baudžiančio Dievo, sampratas. Tai labai sunkus išmėginimas kiekvienam žmogui. Ne tik žydui, bet ir pagoniui. Žmogus labiausiai bijo nežinios ir keistis. Nežinia jį baugina, o keitimasis jį ir vargina ir kelia nerimą, nes jis turi žengti ten, kur dar nebuvo žengęs iki tol, tapti tokiu, kokiu dar nebuvo iki tol. O tai irgi sukuria nežinią. Dėl to žmogaus protas, jo žmogiškasis ego, ieško net ir apgaulingos ramybės ten, kas yra pažįstama ir patikrinta, kas yra suprantama ir suvokta, nes tik tuo jis pasitiki. Štai kur ir turi pasireikšti žmogaus įtikėjimas. Įtikėjimas į Tą, kurio jis matyti negali, bet kurio vaisių jis gali pajausti savyje, kada siela Jam atsiveria iki pačios savo gelmės. Jo vaisius yra meilė ir ramybė.

Dėl to, įtikėjimas yra kaip lazda ligotam ir nusilpusiam, kad pasiremdamas ja, galėtų eiti. Kada įtikėjimas auga, tada į materialią lazda vis mažiau bereikia remtis. Įtikėjimas yra ne tik lazda, kad palengvintų žingsnį, bet jis tuo pačiu yra dar ir vaistas. Kuo labiau įtiki, tuo sveikesnis daraisi. Kuo labiau sveiksti, tuo mažiau reikalinga šitoji materiali lazda pasiremti. Dar daugiau, įtikėjimas yra toks vaistas, jog tada, kada nusilpęs ir ligotas visiškai pasveiksta, tampa toks stiprus, kad jam nebereikalinga nei materiali lazda, nei vaistai, tai toks įtikėjęs mirtingasis gimsta iš dvasios ir jo siela visa prisipildo Kūrėjo meilės virpesių ir ji nori sklęsti laisvame skrydyje, iškilusi virš visų juodų negandų ir nerimo. Ji nori ir kitiems padėti, pasidalindama savuoju patyrimu, kad ir kitos sielos pakiltų į tokį laisvą skrydį, kuriame ji gali sklęsti tik gerų darbų varomos energijos. O įtikėjimas tampa kaip tas kuras, kuris ir suteikia impulsą tokių gerų darbų darymui. Įtikėjimas iš pasiligojusio ir nusilpusio materialios lazdos ir vaistų pats transformavosi į galingos varomosios gerų darbų jėgos impulsus. Dabar įtikėjimas pradeda žmogui keisti charakterį taip, kad jis vis labiau ir labiau trokšta gyventi taip, kad jo siela laisvės skrydyje vis labiau ir labiau susilietų su pačiu šito skatinančio geriems darbams impulso Šaltiniu. Su Kūrėju, kurio kibirkštėlė ir sukuria šitą patį įtikėjimą. Ir šitoji Kūrėjo kibirkštėlė yra vadinama Jo dvasine dovana. Ji yra Jo dvasia. Ir žmogaus protą ji veikia iš vidaus, tik jokiu būdu nepažeisdama laisvos valios principo.

Aš žinojau, kad žmonės negalės manęs suprasti. Kad dauguma iš viso mano mokymu nesidomės, nes jie yra perdaug bailūs, kad apkabintų tą, kuris neša akinančią jų akims šviesą. Dėl to aš turiu nusileisti iki jų supratimo lygio, kad nors kiek juos galėčiau pakelti į visos aplinkos aukštesnį matymą, negu jie matė ją iki šiol.