Atėjo laikas jums išgirsti mano žodį be jokių iškraipymų ir priemaišų, kurios manojo mokymo spindesį ir ramybę ne tik iškraipo, bet iš viso sunaikina. Štai dėl ko aš jums sakau, kad atėjo metas, kad jūs pradėtumėte Tėvo ieškoti ne tarp bažnyčios šiandieninių negyvų ritualų, bet savo pačių viduje.

Jūsų pačių viduje yra gyvo Tėvo gyva dvasia. Būtent ji jus ir atveda į bažnyčią. Tačiau čia ji negauna gyvo išsiskleidimo ir jūsų atsivėrimo, nes niekas jums nepaaiškina, kaip gi jai išsiskleisti jūsų sieloje, kad ji pajaustų tą Tėvo nuostabų ir gyvą fragmentą. Aš jums dabar sakau, kad bažnyčioje jūs turite laikytis ne negyvų ritualų ir skelbti negyvą dogmą, bet pradėti patiems atsiverti visu savo nuoširdumu Tėvui, esančiam jūsų viduje. Bet dar geriau tą padarysite ramioje aplinkoje, kur jūsų niekas netrikdys. Tą ramią vietą galite susirasti bet kur ir bet kada. Ir tada ramiai, bet labai nuoširdžiai pasimelskite savais žodžiais. Pabendraukite su Tėvu kaip su pačiu nuostabiausiu draugu, kuriam galite pasipasakoti visas paslaptis. Ir tada pasėdėkite kelias minutes nieko nekalbėdami. Tiesiog tokioje nuoširdaus atsivėrimo būsenoje pati siela yra atsivėrusi Tėvo dvasios mokymui, kuris visą laiką jums yra suteikiamas. Tik tą mokymą išgirsti nėra taip paprasta. Siela turi būti labai nurimusi ir be galo atsivėrusi visu savo nuoširdumu. Tik tokia siela gali girdėti, ką jai sako Tėvo dalelė, Tėvo dvasia.

Ir toks jūsų, kiekvieno, atsivėrimas ir bendravimas su Tėvu ir yra komunija. Gyvoji komunija. Štai tokios reikia Tėvui dovanos, bet jokiu būdu ne aukos. Ir tik tokia dovana pranoksta bet kokią auką, kokią gali įsivaizduoti mirtingasis. Tik tokia dovana yra gyva, dėl to ji turi realaus poveikio ne tik Tėvui, bet ir tam pačiam žmogui, kuris dalyvauja tokioje komunijoje su Tėvu ir jausdamas Tėvą savo sieloje. Štai dėl tokios komunijos aš atėjau į šitą pasaulį. Kad parodyčiau jums kryptį pas Tėvą, kad paaiškinčiau to kelio pas Tėvą tikrumą per jūsų širdies atsivėrimą įtikėjimo, gyvo įtikėjimo, dėka, o ne negyvo ritualo ir aukų dėka.

Manasis gyvenimas tarp jūsų iš tikrųjų buvo toks, kad aš jums parodžiau kelią ir tapau jums tuo keliu. Ir dėl to jūs mane galite vadinti Išlaisvintoju, tik jokiu būdu ne atpirkėju. Aš jus išlaisvinau iš prietarų vergystės. Tik jūs patys šito mano parodyto kelio atsisakėte. Net ir mano patys artimiausi apaštalai. O mano ištikimiausias mokinys, Jono Krikštytojo apaštalų vadovas Abneris, net turėjo dėl kivirčų su Petru ir Pauliumi pasitraukti į Filadelfiją. Jis savo sielos brolių buvo atstumtas dėl to, kad liko ištikimas manosios evangelijos skelbimui. Ir dėl to net evangelijoje nesuminėtas jo vardas. Vardas to mano mokinio, kuris net ir vienas būdamas, nešė mano šviesą neiškraipytą. Tačiau vieno pastangos buvo perdaug menkos, kada Romos bažnyčios visa institucija ėmėsi pastangų paversti mano religiją verslu su didžiuliais statiniais, su brangiais išpuošimais, su aukso dirbiniais, su prabangiais rūbais. Ir kas liūdniausia, su negyvais ritualais be manosios šviesos ir gyvybės.

Aš prieš du tūkstančius metų kalbėjau, jog aš esu tas gerasis piemuo, kuris įeina tik per atrakintas avidės duris. Ir aš esu tas gerasis piemuo, kuris išeina ieškoti net ir vienos pasiklydusios avies. Ir aš esu tas piemuo, kuris net ir savo gyvybę paaukos, kad tik liktų avys sveikos. Ir aš esu tas gerasis piemuo, kurį iš balso pažįsta manosios avys. Ir aš esu tas gerasis piemuo, kuris turi avių dar ir kitose avidėse. Dabar, kada jūsų civilizacijos materialus lygis yra nepalyginamai pažengęs pirmyn, aš galiu jums pasakyti, kad manoji misija žmogiškuoju pavidalu buvo skirta ir toms mano avims iš kitų avidžių. Tada aš negalėjau atvirai pasakyti savo mokiniams, kad egzistuoja ir daugiau kitų planetų, kuriose gyvena mirtingieji. Ir tų pasaulių žmonės taip pat gaudavo informaciją apie manosios misijos vyksmą. Ir tarp daugybės pasaulių su žmonėmis yra ir tokių pasaulių, kurie yra pasiekę daug aukštesnį išsivystymą už jūsų pasaulį – tiek materialų, tiek dvasinį. Ir tiems pasauliams manoji misija buvo daug geriau suprantama negu jūsų pasaulio žmonėms, nors ji vyko tarp jūsų praėjusiųjų amžių kartų protėvių. Ir jeigu tie mirtingieji, iš labiau civilizuotų planetų būtų perkelti į jūsų planetą, tai jų reakcija į jūsų visą kasdienį gyvenimą ir jūsų ryšį su Dievu būtų labai panaši, kaip ir jūsų reakcija į džiunglėse gyvenančių ir su jokiu išoriniu pasauliu jokių ryšių nepalaikančių genčių gyvenimą. Lygiai taip, kaip jūs matytumėte tokių genčių primityvumą, taip ir jūsų primityvus ryšys su Dievu tiems labiau išsivysčiusiems mirtingiesiems būtų ne tik nepriimtinas, bet keltų jų užuojautą jums, kodėl gi jūs šitaip skriaudžiate save ir nenorite gyvo ryšio su gyvu Tėvu, o jį pakeičiate vien tik ritualų atlikimu.

Jūsų gyvenime gali būti tik du ritualai. Ir abu jie yra gyvi. Vienas ritualas yra jūsų gyva dvasinė komunija su Tėvu. Antras ritualas yra jūsų asmeninis tarnavimas su meile ir iš meilės Tėvui. Jokių daugiau ritualų būti negali, nes jie visi, kokie tik bebūtų sugalvoti, niekada nepranoks šitų dviejų ir gyvų ritualų. Ir tik šitų dviejų ritualų laikymasis jums suteiks nuostabų pojūtį – gyvą ryšį su Tėvu. Ir tai bus jums atlygis, Tėvo atlygis, už nuoširdžias ir atkaklias jūsų pastangas. Ir vėl, šitą atlygį jūs pajausite lygiai taip, kaip pajaučiate meilę pačiam artimiausiam žmogui. Tai bus gyvas atlygis per vidinį jausmą.