Tik jūs esate savo ateities šeimininkai. Ir būtent tos ateities, kurios trokšta jūsų siela. Ir būtent tos ateities, kuri ir yra parengta jums, kiekvienam, Tėvo. Ir aš Jam padedu, kad jūs galėtumėte, perskaitę mano šituos mokymus, patys, be jokių kunigų ar kitokių tarpininkų, pradėti gyvai bendrauti su Tėvu.

Šitokiu būdu jūs tikrai žengsite pirmąjį ir realų žingsnį į savo išsilaisvinimą iš ritualų ir prietarų nelaisvės, kurioje dabar yra atsidūręs jūsų protas.

Man liūdna tą sakyti, bet tiesa yra tokia, kad jūsų dvasiniai vadovai, kurie dabar dėvi brangius ir auksu žvilgančius ritualinius rūbus pamaldų metu, net juos kaitalioja, priklausomai nuo savo sugalvotų progų, yra akli. Akli ne žmogiškų akių žvilgsniu žvelgdami. Akli sielos matymu. Ir dėl to jie, būdami dvasiškai akli, kad ir kiek garsiai bešauktų mano vardą, netampa dvasiniais vadovais, kurie turi dvasios vidinį regėjimą ir matymą.

Dėl to jūs patys turite būti aktyvesni ir ieškoti tokių dvasinių vadovų, kurie yra lygiai tokie patys, kaip ir jūs, tik savo vidumi šviečia taip, kaip ir aš šviečiau, kada buvau tarp jūsų žmogiškuoju pavidalu. Ir manęs tada nenorėjo tie, kurie turėjo patys sau pasiskyrę išimtinę teisę mokyti kitus sampratos apie Dievą. Aš tokios teisės, jų supratimu ir įsitikinimu, neturėjau. Dėl to ir negalėjau nieko nusimanyti apie Dievą geriau už tuos, kurie tą teisę turėjo, nes jie buvo mokęsi savo pačių susikurtose rabinų akademijose. Ir tik tie, kurie jas buvo užbaigę, turėjo suteiktus įgaliojimus aiškinti žmonėms apie Jahvę.

Argi ne taip yra ir šiandien? Argi jūsų kunigai nėra jūsų pačių susikurtų mokymų vergai ir belaisviai? Argi jūs negalite suvokti, kad Dievas yra neaprėpiamas, kad Jo pasireiškimas yra begalinis? Argi jūs manote, kad naudodamiesi tomis knygomis, kurios buvo žmonių parašytos prieš daugelį šimtmečių, atitinkate dabartinio kūrybingo ir ieškančio žmogaus sielą? Argi gali kokia nors knyga likti amžinai atskleidžianti Dievo Tiesą, kurios vis naujus ir naujus aspektus žmogus pats mato savo aplinkoje? Kodėl, tuomet, jūs vis keičiate savo mokslinių atradimų, išradimų pritaikymo, tyrinėjimo aprašymus ir pateikimus kitiems, jeigu laikotės, visą laiką, vienos ir tos pačios sustingdytos sampratos apie Dievą? Kodėl moksliniams tyrinėjimas jūs suteikiate teisę pasipildyti naujais duomenimis, tuo tarpu sampratoms apie Dievą jūs atimate šitokią pačią teisę plėstis ir augti? Kodėl jūs esate tokie nenuoseklūs net savo pačių taip vienareikšmiškai vertinamiems vadinamiesiems šventiesiems raštams – juose yra daugybė išnašų, kurios pateikia net kelis tos pačios minties variantus? Argi tai nėra jau to paties jūsų vadinamo šventojo rašto papildymas, o tuo pačiu ir iškraipymas? Šitų daugybės pastabų jūs nepastebite, bet labai greitai nuteisiate tuos, kurie išsako savo sampratas tiek apie jūsų vadinamuosius šventuosius raštus, tiek apie mane, tiek apie Dievą, tiek apie Tėvą. Ir nuteisiate juos vienprasmiškai – jie klysta, jie piktojo suvedžioti, jie apsėsti piktųjų dvasių, jie pateks į pragarą, jie nubaus save pasmerkdami kentėjimui, jie apsišaukėliai, jie nieko nesuvokia apie Dievą, ir daugybe kitokių nuosprendžių.

Būtent dėl to aš jums ir perteikiu savo mokymus. Ir žinau, kad ir juos labai daug kas užsipuls pavadindami klaidinančiais ir iškraipančiais tiesą.

Taip ir prieš du tūkstančius metų mane vadino Belzebubo ir Šėtono vaiku. Ir vadino tie, kurie patys nematė Tėvo jiems siunčiamos šviesos ir nejautė Jo meilės. O tie, kurie buvo nuoširdūs, ir nuoširdžiai ieškojo Dievo, tie nuoširdžiai ir įtikėjo, ir po mirties buvo prikelti ir toliau žengia mano visatoje vis daugiau ir daugiau suprasdami Dievą, jų Tėvą. Ir dabar aš jums norėčiau apie Tėvą dar daugiau pasakyti, bet jūs dar nesate tokie, kad pajėgtumėte suvokti dar didesnę Jo Tiesos ir Šviesos dalį.