Jūs nuvertinate sporto pasiekimus, kuriuos pavertėte nešvariu verslu, sportininkus traumuodami stimuliuojančiomis medžiagomis ir žalingomis mintimis. O kad juos paverstumėte nemąstančiais žmonėmis-gyvuliais, jūs sukūrėte ištisas jų parengimo komandas – įvairius trenerius, gydytojus, psichologus, masažuotojus, vadybininkus, vairuotojus, ir daugybę šalutinių žmonių, kad tik jūsų globojamas žmogus-robotas geriau pasirodytų ir jums taip pat atneštų pelno į asmeninę kišenę. Prie šito nešvaraus verslo prisideda ir chemijos fabrikai, gaminantys, prieš Tėvo valią, tokią produkciją, kuri slopina smegenų veiklą, dirbtinai stimuliuodama kraujo ir raumenų veiklą ir taip jau nualintame šito žmogaus-roboto, visiškai nemąstančio apie gilesnes pasekmes ne tik sau pačiam, bet ir visai žmonijai, organizme.

Ir jūs šitokiems renginiams pajungėte visą savo neišvystytą protą, kad tokius reginius pamatytų kuo daugiau žiūrovų, sugalvojote tam ir autorines teise, kad už milžiniškus pinigus parodytumėte tik vienos televizijos kompanijos dėka visam pasauliui. Ir šituo pačiu dar daugiau norite įtraukti žmonių į šito absurdiško ir nužmoginančio spektaklio dalyvavimą.

Ir tai labai smarkiai pradeda veikti vaikų, matančių tokius reginius, pasąmonę, nes ir jie, palaipsniui, pradeda norėti tokio spindesio. Ir kuo didesni jie auga, dar ir tėvai įneša savo indėlį, pakurstydami jų ir taip iškreiptus vaizdinius, kada jiems siūlo savo sampratą, kaip šiems geriau įsitaisyti gyvenime.

Dėl to visa šita dabar egzistuojanti bet kokių varžybų sistema yra žalojanti visų žmonių, pradedant vaikų ir baigiant jau suaugusių žmonių, psichiką, ir jų sąmonę smukdanti į žemų, ir tuo pačiu žudančių jų pačių ramybę, virpesių pragaištingą jų sielai lygį, iš kurio pakilti jiems tampa dar sunkiau.

Kada aš gyvenau žmogiškuoju pavidalu, tada aš, dar vaikas būdamas, su savo tėvu lankiausi graikiškame Skaitopolio mieste. Tai buvo mano pirmas didelis miestas, kurį mačiau. Tėvas man rodė sinagogos grožybes, o aš pamačiau tuo metu vykusias jaunimo sportines žaidynes. Ir vis prašiau tėvo, kad nuvestų ir mane jų pasižiūrėti. Tėvas, kaip ir visi žydai, su panieka žvelgė į pagonių bet kokias fizinio rungtyniavimo varžybas. Jie manė, kad tiems, kurie tiki į Jahvę, nepridera šitaip nedieviškai rūpintis savo fiziniu grožiu ir varžytis. Ir po mano atkaklių įkalbinėjimų tėvas nusileido. Mes nuėjome į Skaitopolio amfiteatrą, kuriame vyko jaunimo sportinės varžybos. Ir jos mane sužavėjo tiek, kad, jau po varžybų, aš net pasiūliau jam suorganizuoti Nazarete tokias jaunimo sportines varžybas. Aš tokių varžybų niekada nebuvau matęs, nes Nazarete nieko panašaus niekada nevyko. Ir tikrai man atrodė, kad jos labai patiktų mūsų berniukams. Tačiau tėvas taip užsiplieskė ant manęs, kad praradęs bet kokią savikontrolę pradėjo ant manęs šaukte šaukti: “Ką tu čia sau leidi, neišmanėli, nejaugi tu manai, kad mūsų išrinktoji Jahvės tauta, gali vaikytis tokių bedieviškų pagonių susigalvotų ir visiškai mums netinkamų žemų reginių. Aš nenoriu nė žodžio iš tavęs girdėti apie tokias varžybas Nazarete.” Mane toks jo elgesys pritrenkė, nes Juozapas buvo mylintis tėvas ir ramaus būdo. O čia jis liepsnojo ant mano dvylikamečio berniuko galvos tokiais žaibais, kad jo negalėjau pažinti. Ir negalėjau pritarti jo mintims.

Todėl mano pasakymas, kad tokios, kokios dabar rengiamos varžybos, ne tik nereikalingos, bet ir žalingos žmonijai, jokiu būdu neatitinka mano tėvo Juozapo minčių turinio, kad jokių varžybų nereikia. Varžybos turi vykti. Ir jos būtinos. Tik reikia visiškai kitokio turinio – jos turi būti rungtyniavimas ne dėl prizų, ne dėl pinigų, o dėl malonaus bendravimo. Po varžybų neturi likti susvetimėjimo. Baigėsi kokia nors rungtis, ir sportininkai susėda drauge ir pasidalina savo pergyvenimais, kaip jie dalyvavo rungtyje, kas jiems pasisekė ir kodėl, kas nepasisekė, ir kodėl, ką vienas kitam gali patarti, kad pavyktų geriau.

Ir neturi būti griežto žiūrovų atskyrimo nuo sportininkų. Žiūrovai turėtų vaikščioti ir stabtelėti ten, kuri jiems patinka, pasiklausyti pokalbių tarp sportininkų. Ir patys galėtų pareikšti savo minčių, kas jiems patiko toje rungtyje. Bendravimas turėtų būti pagrindas visokio rungtyniavimo. Tai ne tikslo – pergalės – siekimas bet kokia kaina, net ir žmogaus nužmogėjimo, tapimo robotu, kaina, o pats procesas, kurį ir sudaro tiek dalyvavimas sporto rungtyse, tiek ir jo aptarimas tiek tarpusavyje, tiek ir su žiūrovais, suteikia sielai daug didesnę atgaivą negu tik trumpa džiaugsmo akimirka grupelei žmonių.

Ir ateis toks metas, kada nešvarus sporto žalingas ir pragaištingas verslas išnyks jūsų atsivėrusios sielos dėka, kada ji patirs Tėvo meilę ir jokiu būdu nebegalės dalyvauti šitame nebrandžiame veikime, kurį šiandien sudaro visos sporto varžybos, pradedant vaikų varžybomis mokyklose, ir baigiant jūsų vadinamomis aukščiausio lygio profesionalų varžybomis.

Šitokiomis varžybomis jūs kertate šaką, ant kurios sėdite.